Įveikiame kliūtis.
Įveikiame kliūtis.

Kaip buvo žadėta, fizikos mokytojas Rimantas Damaška, mus, 2gA klasės mokinius, pakvietė į turistinį žygį su baidarėmis.

Turėdami savo asmeninį susisiekimo partnerį Tomą Namajušką, lengviau susisiekėme su baidarių nuoma ir esame labai dėkingi Vytautui Seibučiui bei ponui Daliui už nuolaidą krizės laikais ir malonų priėmimą. Gausiam mokinių būriui prižiūrėti neužteko vieno suaugusiojo, tad entuziastingai į kelionę po apylinkes pasisiūlė palydėti mokinės Austėjos tėtis Rimtautas Raugas.

Susirinkę ankstyvą šeštadienio rytą mokyklos kieme, pilni gyvybės ir jėgų susėdome į tėvelių mašinas, kurie sutiko mus nuvežti į Salako „Paukščių salą“. Nuvykę į sutartą vietą, išvydome neregėto dydžio ežerą, kuris aiškiai mums diktavo, jog kelionė bus įsimintina. Vos tik įsėdę į kajakus, mes supratome, jog čia mūsų linksmybės ir baigiasi...

Trumpas pasitarimas.
Trumpas pasitarimas.

Dirbdami kaip galerose vergai, kovojome su iš šono pučiančiu vėju, kuris kėlė purslus ir nešė mus priešinga kryptimi. Orientavomės kelyje tik pagal vietinių gyventojų nuorodas, kurias taktiškai išgaudavo sumanusis Mindaugas Šiukščius. Po daugelio valandų kovos su stichija, mergaitės pradėjo inkšti, rankos pasidengė kruvinomis nuospaudomis...Linksma. Priplaukėm upelę, ištekančią iš Luodžio ežero, jokios nuorodos, kad tai Šventoji (galėjo bent faneros gabalą pakabinti. Surizikavę įplaukėm. Praplaukus dešimt metrų, mums kelią pastojo sunkiai pereinamas lieptas, kuris tęsėsi traktoriaus ratų išvagotu durpynu, bet kabanti lentelė sakė: „Dviračių takas“. Teko keliauti per yrančius, išbrinkusius, apipuvusius bebrų, žuvų lavonus. Nieko gero nežadėjo. Genami stipraus lietaus po kelių valandų pasiekėme poilsiavietę, kurioje susikūrę laužą „kepėme“ kojines, batus ir šlapius drabužius.

Keliavome toliau palei sodo nameliais papuoštus Šventosios krantus, kol vėl neužklupo audra. Supratome, kodėl užsienyje benamiai gyvena po tiltais, pasinaudoję jų patirtimi, audrą praleidome po betonine apipelijusia plokšte ir tapome tikri broliai ir seserys iš po tilto. Nušvito saulė ir pasidėjo prasidėjo nauji iššūkiai – upės slenksčiai!

Mokytojas Rimantas Damaška.
Mokytojas Rimantas Damaška.

Sėkmingiausiai virto „Trimaranas“, kurio įgula Domantė, Rokas ir Aivaras. Laivai „Riklytė“, „Krokodilas“, „Nemo“ ir „Šeimyninis“ irgi sėkmingai išvirto. Sušlapome tik iki kaklo, o manta - iki paskutinės siūlės. Vaizdingiausią nusileidimą pademonstravo Domantė, kuriai atsikėlus mes visi lengviau atsidusome. Dar įveikę keletą gamtos išdaigų, būdami gilioje frustracijos būsenoje nuėjome prie mūsų nakvynės vietos Skaldų pusiasalyje, ant Antalieptės marių kranto. Ilsėtis padėjo uodai, šlapi drabužiai, vienintelis malonus įspūdis - mokytojo paruošti šašlykai.

...Labas rytas. Šešios valandos. Ruošiamės plaukti toliau. Mariose matomumas dešimt metrų, rūkas. Vadovaudamiesi senovės keliautojų patirtimi liepdavome mergaitėms žviegti, nes seniau jūrininkai žvygindavo kiaules, kad nepasimestų grupė laivų rūke. Antalieptės marios dar ilgesnės nei Luodis...Linksma. Pietūs prie Antalieptės hidroelektrinės, kaip argonautai pernešę savo laivus per sausumą ir įmetę į sraunią Šventąją, tarsi nuo kalnelio nuplaukėme iki Dusetų. Sumušę keletą ištvermės, greičio, kelionės laiko rekordų, išlipome Dusetose prie „Bangos“.

Domantė Barzdaitė, 2gA kl.
Nuotraukos Akvilės Paradnikaitės.

Artėja

Dienynas

Dirbę pedagogai

Mintys

"Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją."
F. Nyčė

Orai