Centre - išvyką dovanojęs redaktorius Donatas Čepukas.
Centre - išvyką dovanojęs redaktorius Donatas Čepukas.

Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos jauniesiems žurnalistams ir jų mokytojoms mielą dovaną – kelionę Siauruku maršrutu „Anykščiai-Rubikiai-Anykščiai“ dovanojo gerbiamas „Utenio“ bei „Dusetų“ redaktorius Donatas Čepukas.

Ankstų ir saulėtą gegužės rytą mes pajudėjome iš gimtųjų Dusetų. Kelionė iki Anykščių neprailgo, nes visus lydėjo juokas, gitaros garsai, skambūs balsai.

Anykščiuose mus svetingai pasitiko medinė geležinkelio stotis šimtamečių klevų ir žydinčių alyvų prieglobstyje bei linksmai nusiteikęs Antano Žukausko – Vienuolio muziejaus direktorius Antanas Virbickas. Sužinojome, kad siaurukas – taip visų meiliai vadinamas Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, skaičiuoja antrąjį šimtmetį. 2001 metų siaurasis geležinkelis nebenaudojamas kaip įprastas susisiekimo kelias ir dabar suvokiamas kaip vienas unikaliausių ir saugotinų Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų. Siaurukas tampa kultūrinio turizmo ir laisvalaikio traukiniu.

Kelionės į Rubikius teko laukti maždaug pusė valandos, todėl mums leido pasivažinėti rankine ir moto drezinomis. Tai dviratis ir senovinis vežimas, važiuojantis bėgiais.

Ir štai, skambat Antano Šabaniausko dainai, mes lipame į atvirą į vagoną, o traukinių palydovė, patikrinusi bilietukus, linki geros kelionės. Traukinukas ūkteli ir pajuda iš vietos. Sudie, Anykščiai, – žvalgomės pro atvirą langą į nuostabų peizažą. Kelionės atstumas vos 12 kilometrų, tačiau juos mes įveiksime tik per 50 minučių, nes siauruko vidutinis greitis 16 kilometrų per valandą. Važiuojame per 96 metrų ilgio geležinį tiltą, statytą XIX a. Tai tiltas, jungiantis Anykštos upės krantus. Pravažiuojame cerkvę, statytą 1873 m., senojo Anykščių dvaro, minimo XV a., vietą. Stebėdami atsiveriančius vaizdingus upelės Anykštos šlaitus, regime Kalitos kalną, kur, pasak rašytojo Antano Vienuolio, kadaise stovėjęs bajoro Nykščio dvaras („Anykščių padavimai“). Prieš akis Žažumbrio ąžuolas. Tiesa, jis neprilygsta Stelmužės ąžuolui. Jo apimtis – 5,4 m. ir žaliuoja apie 300 metų. Kelionė nuostabi. Visos merginos jautėsi neapsakomai laimingos.

Pasiekėme Rubikių stotį. Nelikome abejingi išvydę didžiausią krašto puošmeną – Rubikių ežerą su 16 salų.

Pusantros valandos neprailgo, nes laiką leidome smagiai: kas apžiūrinėjo apylinkes gardžiuodamiesi ledais, kas gaivinosi kavinėje karštos arbatos ar kavos puodeliu.

Netrukus dundėjome atgal, dar kartą grožėdamiesi peizažu pro langą.

Būti Anykščiuose ir neužsukti prie Puntuko akmens - neįmanoma. Tai turbūt pats garsiausias ir brangiausias lietuvio širdžiai akmuo. Jis dvigubai vertingas ir kaip vienas iš didžiausių, kone šventenybe tapęs, ir kaip amžinas paminklas Atlanto nugalėtojams Dariui ir Girėnui.

Skubėjome įsiamžinti. Juk taip smagu albume turėti dar vieną nuotrauką, kurioje tu paaugęs, o Puntukas toks pat.

Švediškas stalas sukvietė visus užkąsti bei pasidalinti kelionės įspūdžiais. Šilti jaunųjų žurnalisčių padėkos žodžiai ir gimnazistės Sigitos Šutaitės fotografija kelionės organizatoriui Donatui Čepukui primins išvyką siauruku.

Dusetas pasiekėme jau gerokai pavakare, pavargusios, bet laimingos: pilką kasdienybę praskaidrins ne tik nuotraukos, bet ir neišdildomi įspūdžiai, kurių nieks nepasisavins.

Agnė Barzdaitė, 3gA kl.

Artėja

Šiuo metu įrašų nėra

Dienynas

Dirbę pedagogai

Mintys

"Tas, kuris moka meilikauti, moka ir šmeižti."
Napoleonas

Orai