Ant Vorutos piliakalnio
Ant Vorutos piliakalnio

Jau įpusėjus šiltam rugsėjui, grįžę po ilgų atostogų į realybę, susimąstėme, kad mūsų, dešimtokų, pavasarį laukia patikra. Prisiklausę lietuvių kalbos mokytojos, kad reikia skaityti daug knygų, žiūrėti filmų ir edukuotis, nes prieš akis mūsų laukia rimtas rašinys, kuriame reikia remtis ne tik filmais ir knygomis, bet ir kultūrine patirtimi.

Jono Biliūno tėviškėje
Jono Biliūno tėviškėje

Mes nusprendėme, kad rimta, pažintinė ekskursija, po mūsų vadovėlyje laukiančių autorių gimtuosius namus, mums būtų labai į naudą. Taigi, dėka geranoriškos, gerbiamos mokytojos Dainoros Biliūnaitės, kuri labai padėjo suorganizuoti tokią prasmingą, įdomią bei reikalingą ekskursiją, mes dešimtokai leidomės į nepaprasto grožio ir daug turistų sulaukiantį miestą – Anykščius.

Ankstų trečiadienio rytą, pučiant vėsiam rudens vėjui, visi su šypsenomis veiduose, rikiavomės prie mokyklos durų. Juk taip smalsu praleisti tris pamokas apie rašytojus kitoje aplinkoje, klausant gido pasakojimo, nei kasdienėse pamokose, mokykloje. Taigi, praėjus kelioms minutėms po aštuonių, sulaukėme vairuotojo ir prasidėjo mūsų kelionė geltonuoju autobusiuku. Muzika grojo, visi dairėsi pro langus, šnekučiavosi. Pirmoji mūsų stotelė, tik įvažiavus į Anykščius, buvo Vorutos piliakalnis. Šiek tiek sustirę nuo šalčio, tačiau puikios nuotaikos lipome į kalną pasigrožėti kraštovaizdžiu. Šį, vieną didžiausių ir įspūdingiausių Aukštaitijos piliakalnių, supa du gilūs slėniai, kuriais teka Vorelio ir Volupio upeliai. Kai kurie istorikai mano, jog būtent čia stovėjusi karaliaus Mindaugo Vorutos pilis.

S. ir L. Didžiulių sodyboje
S. ir L. Didžiulių sodyboje

Pirmoji mūsų pamoka laukė Jono Biliūno tėviškėje. Einant sodybos link, apžiūrėjome skulptūras, sukurtas Jono Biliūno kūrybos motyvais. Pamoka likome sužavėti - gidės pasakojimai privertė klausytis išsižiojus, buvo be galo įdomu susipažinti bei pasivaikščioti po Jono Biliūno namus. Sužinojome apie Joniuko kūdikystę, vaikystę ir sugrįžimus vasaromis į tėviškę.

Atliekame užduotis
Atliekame užduotis

Netrukus mes jau prie Laimės žiburio – 14 m aukščio architekto Vytauto Gabriūno paminklo – monumento iš tašytų Anykščių apylinkių akmenų. To paties pavadinimo stebuklinėje pasakoje rašytojas pasakoja apie švytintį stebuklingą užrašą, pasirodžiusį ant aukšto stataus kalno viršūnės - tas, kuris užlips ant to kalno ir ranka pasieks užrašą, visus žmones padarys laimingus, o pats pavirs akmeniu. Prieš lipant, mokytojos prigrasė jokiu būdu neatsisukti atgal, nes gali subyrėti laimė, labai norėjosi to nepaisyti, bet ko dėl laimės nepadarysi.

Dar viena stotelė, kurią netikėtai pasiūlė mokytojos, tai Anykščių Šv. Mato evangelisto bažnyčia. Ji išsiskiria ne tik savo aukščiu, meno kūriniais, bet ir apžvalgos aikštele, įrengta dešiniajame bažnyčios bokšte, 33 metrų aukštyje. Užlipus 186 laiptelius galima pasigrožėti nuostabia Anykščių apylinkių panorama, sužinoti bažnyčios ir apžvelgiamų vietovių istoriją. Keli žingsniai nuo bažnyčios mūsų laukė antras rašytojas Antanas Baranauskas, tiksliau, paminklas jam, o įsimažinę prie jo, vykome į klėtelę, kur vasaromis 24-erių metų poetas A. Baranauskas parašė himną Lietuvos praeičiai – poemą „Anykščių šilelis“. Pastogėje, iš kurios pasklido geriausiai pasaulyje žinomas lietuvių literatūros kūrinys, dabar saugomi ir eksponuojami autentiški A. Baranausko ir jo šeimos baldai, buities daiktai, knygos. Išklausę gidės, taip pat aplankėme Antano Žukausko – Vienuolio muziejų, kuris vos keli žingsniai nuo A. Baranausko klėtelės. Tai buvo antroji pamoka.

Prie Puntuko
Prie Puntuko

O trečia, galbūt labiausiai mūsų laukta pamoka, vyko Stanislovo ir Liudmilos Didžiulių sodyboje. Daug sužinojome apie knygnešius, atlikome įvairių užduočių, rašėme žąsies plunksnomis, dėliojome žodžius, o kelios mergaitės klūpėjo ant žirnių. Ir viso to pabaigoje sodybos šeimininkė paruošė stalą, atnešė kepto pyrago, uogų, obuolių, arbatos. Mes taip pat atsivežėme vaišių iš Dusetų kepyklėlės ir visi nuotaikingai vaišinomės. Prisivalgę ir laimingi, nusprendėme nuvažiuoti ant turistų pamėgto Lajų tako. Išvydę Šventosios upės vagą, pavargę, bet pasidarę gražių nuotraukų, leidomės į paskutinę stotelę – Rubikių apžvalgos bokštą. Ten atsivėrė didelio, gražaus Rubikių ežero vaizdas.

Namo grįžome kupini įspūdžių, įgiję kultūrinės patirties ir labai gerai praleidę laiką. Tikimės, kad ši kelionė mums bus naudinga ir galbūt pagelbės rašinyje. Tariame nuoširdų ačiū gerbiamai mokytojai, suorganizavusiai kelionę bei mūsų vairuotojui, kuris kantriai klausėsi mūsų muzikos ir saugiai parvežė namo.

Evelina Kundavičiūtė, IIg klasė.
Nuotraukos Elzės Pimpytės

 

Artėja

Dienynas

Dirbę pedagogai

Mintys

"Neapykanta – silnųjų pyktis."
A. Dode

Orai