Edukacija
Edukacija

Antanas Miškinis – sudėtingo likimo prieškario poetas neoromantikas, kuriam teko patirti ir kritikos bei skaitytojų pripažinimą, ir priverstinę užmarštį.

Prie koplytstulpių
Prie koplytstulpių

Poetas gimė Juknėnų kaime Utenos rajone. Jaunystės dienų bičiulis Jonas Aistis stebėjosi Miškinio prisirišimu prie gimtųjų vietų, jo poetine vaizduote, besiremiančia aukštaitiško peizažo pajauta: „Ką jis daugiau mėgo ir mylėjo – tą žemę ar tą poeziją – sunku pasakyti, nes jis tų dalykų neskyrė ir vienos be kitos neaprėpė, nesuprato“. Būdamas miesto inteligentas, vasarą nuolat viešėdavo gimtajame kaime. Antanas Miškinis dirbo mokytoju, turėjo daug literatūrinės veiklos, išbandė jėgas ir redaguodamas žurnalus, ir  Kauno radiofone vesdamas laidas apie literatūrą. Šis stiprios charizmos žmogus išgyveno suėmimą bei gyvenimo sąlygas lageriuose.

Juknėnų kaime poeto Antano ir jo brolio Motiejaus Miškinių garbei įkurta literatūrinė – etnografinė sodyba, kurią šiais metais panorome aplankyti ir mes, dvyliktokai, lydimi mokytojų Dainoros Biliūnaitės ir Vandos Normantienės. Juk kartais taip gera atitrūkti nuo sąsiuvinių, vadovėlių ir praleisti pamoką gamtoje, muziejuje, kur kadaise po tas pačias pievas ir namus vaikščiojo žymūs žmonės.

A. ir M. Miškinių sodyboje
A. ir M. Miškinių sodyboje

Tą dieną mus labai šiltai pasitiko muziejininkė Rimanta Gaidienė, kuri aprodė visą Miškinių sodybą ir supažindino su jų gyvenimu. Gyvenamajame name buvo eksponuojamos Miškinių šeimos nuotraukos, knygos A. ir M. Miškinių literatūrinės-etnografinės sodybos interjeras, buities daiktai, baldai. Name turėjome edukacinę pamoką, kurios metu kalbėjome apie Antano Miškinio tremties poeziją, nagrinėjome eilėraščius, diskutavome. Turėjome galimybę išbandyti senovišką lygintuvą ir išlyginti rankšluostį, atspėti, kam buityje buvo naudojami vienokie ar kitokie daiktai. Galime pasidžiaugti, kad esant žvarbokam orui už lango, buvome vaišinami arbata, medumi ir sausainiais. Šią mūsų pertraukėlę vainikavo klausimai apie Miškinių motiną, moteris, taip pat netrūko nuoširdžių šypsnių. Klėtyje viename gale įrengta memorialinė Antano ir Motiejaus Miškinių ekspozicija. Yra jų nuotraukų, dokumentų kopijų, daiktų. Kitame gale - edukacinė klasė. Joje turėjome galimybę susipažinti su elementoriais, išgirsti nuotaikingų pasakojimų iš atsiminimų knygos „Žaliaduonių gegužė“, taip pat pajusti tą skausmą, kuomet mokiniai neklausydavo ir mokytojas tvodavo liniuote per rankas. Apsilankėme ir restauruotame tvarte, kurio kambarėlyje M. Miškinis Pirmojo pasaulinio karo metais mokė aplinkinių kaimų jaunimą. Pasigrožėjome ir puikiai sutvarkytu sodybos kiemu, kurį puošia trys stogastulpiai. Pirmąjį M. Miškiniui pastatė Raseinių gimnazijos mokiniai. Antrasis skirtas A. Miškiniui. Trečiasis stogastulpis pastatytas kaip padėkos ženklas visai Miškinių šeimai už padovanotą sodybą. A. ir M. Miškinių literatūrinėje – etnografinėje sodyboje taip pat gausu renginių, kuriuose, deja, dar neteko apsilankyti. Čia organizuojama A. Miškinio literatūrinės premijos įteikimo šventė, Žiemos skaitymai, Poezijos pavasarėliai, rodomi spektakliai, pristatomos naujai išleistos knygos.

Taigi, dar kartą norime nuoširdžiai padėkoti šios literatūrinės-etnografinės sodybos muziejininkei Rimantai Gaidienei, kuriai pavyko pasakojimu sudominti kiekvieną ir paskatino dar labiau domėtis praeities didvyriais. Taip pat siūlome apsilankyti visiems mokiniams, sudalyvauti įdomiose edukacijose, pasigrožėti sodybos aplinka, pabendrauti ir pabūti gamtoje, ramybėje...

Evelina Kundavičiūtė, IVg kl.

Artėja

Dienynas

Dirbę pedagogai

Mintys

"Meilė atsiranda tuomet, kai ne tik įstengi pakelti kančią, bet ir jos nevengi."
N. Gogolis

Orai