Ruošiamės kepti duonelę.
Ruošiamės kepti duonelę.

Duona - vienas seniausių žmonių valgių. Mūsų protėviams ji buvo šventa. Duona buvo garbinama ir naudojama kaip vaistas nuo daugelio ligų. Šiais laikais parduotuvėse galime rasti daugybę duonos rūšių ir retai besusimąstome, kaip ji ateina iki mūsų stalo. Man ir klasės draugams buvo smalsu sužinoti, koks gi duonelės kelias, kaip ji kepama? Tad, kai mums pasiūlė nuvažiuoti į Šlyninkos vandens malūną, visi noriai sutikome.

Vandens malūne.
Vandens malūne.

Šlyninkuose mus šiltai pasitiko malūnininkas Stasys ir ponia Regina. Pirmiausiai visi sugužėjome į malūno edukacinį amatų namą, kuriame kepama duona. Pakliuvome į tikrai mums neįprastą aplinką. Didžiuliame kambaryje buvo krosnis, senovinės audimo staklės ir daug kitokių senovinių rakandų. Ponia Regina mums papasakojo, kaip senovėje buvo kepama duona. Kokių kepimo papročių buvo laikomasi, kad duonos namuose niekada netrūktų, o ir kepama duona gražiai iškeptų. Svarbiausia tuo metu netriukšmauti, nebūti išsižiojusiems, kad pluta neatšoktų. Vėliau mus pamokė, kaip reikia pasiruošti duonos kepimui. Pirmiausia pasiruošėme kepimo skardas. Jas reikia iškloti klevo lapais. Pirmąjį duonos kepaliuką padarė ponia Regina, taip mokydama mus. Po to darbavomės mes. Gavę tešlos, formavome savo duonelės „pagrandukus“. Mes labai stengėmės padaryti kuo gražesnį „pagranduką“. Kiekvienas įspaudėme į jį ženklą, kad iškepus lengviau atpažintume savąjį.

Su malūno šeimininku.
Su malūno šeimininku.

Kol mūsų skanioji duonelė kepė, nuėjome susipažinti su malūnu. Pirmiausiai visi išbandėme malti grūdus akmeninėmis girnomis, pikliavoti. Tai labai sunkus darbas. Senojo vandens malūno istoriją mums papasakojo malūnininkas Stasys. Anot jo, malūnui yra apie 300 metų. Šlyninkos malūnas yra labai didelis, net trijų aukštų. Šeimininkas supažindino, iš kokių grūdų ir kaip malami miltai. Pamatėme, kaip padaromos manų, perlinės, kvietinės kruopos. Labai patiko istorija apie velniuką, kurią šmaikščiai papasakojo malūnininkas Stasys. O išėję iš malūno galėjome savo akimis pamatyti tą suktąjį velniuką, jau kabantį ant malūno durų.

Po darbo - gardžios vaišės.
Po darbo - gardžios vaišės.

Sugrįžusius atgal į malūną, mus pasitiko skanus duonelės kvapas ir ponios Reginos padengtas vaišių stalas. Mus vaišino kvapnia, malūno apylinkėse surinktų arbatžolių arbata, kaimišku sūriu, duonele, medumi, uogiene. Visiems labai patiko šeimininkės kepti smetoniški blynai iš razavų miltų. Tokius pirmą kartą valgėme! Kol mes vaišinomės, ponia Regina mums dar papasakojo apie duonelę. Kodėl ją reikia gerbti. Prisiminėm ir patarles, mįsles. Po vaišių, pasiėmę savo „pagrandukus“, padėkoję už tokią įdomią pamoką, malonų priėmimą vykome namo.

Ši kelionė mums labai patiko, nes daug ką sužinojome. Dabar labiau branginsime duonelę. Buvo gera širdyje, nes kiekvienas vežėmės savo rankomis gamintą kepalėlį.

Kornelija Pupeikytė, 5b klasė

Artėja

Šiuo metu įrašų nėra

Dienynas

Dirbę pedagogai

Mintys

"Kad ir koks apgailėtinas būtų tavo gyvenimas, sutik jį drąsiai ir gyvenk; nevenk jo ir nekeik. Jis ne toks blogas, koks tu pats."
H. D. Toras

Orai