Justina Šinkūnaitė (dešinėje) su Vartui Goda Amirjan prie fotografijų parodos „Atgiję knygų/ filmų herojai“
Justina Šinkūnaitė (dešinėje) su Vartui Goda Amirjan prie fotografijų parodos „Atgiję knygų/ filmų herojai“

Atrodo, tik visai neseniai rašiau, kodėl norėčiau būti gimnazijos mokinių prezidente ir svarsčiau, ką galėčiau padaryti, ką pakeisčiau. Patikėjote manim ir suteikėte galimybę. Galimybę įgyti patirties ir pajausti, koks tas gyvenimas, kai prisiimi šiek tiek daug atsakomybės ant savo pečių. Ir štai jau praėjo beveik metai. Ką aš nuveikiau ir kaip dabar jaučiuosi?

Kartais sakoma: „Ir vienas karys gali pakeisti pasaulį“. Aš šiuo teiginiu jau netikiu. Bandžiau, žengiau nemažai žingsnių, tačiau dauguma jų – kaip į sieną. O kad būtų aiškiau, keletą priminsiu. Idėjų dėžutė... Internetinėje svetainėje balsavote, kad reikia, tačiau visos idėjos, kurių sulaukiau buvo – „KALELI“. Niekaip nepavyko iššifruoti šios idėjos. Gal tai buvo paprasčiausias pokštas?

Kviečiau kurti „Facebook‘o sieną“. Įsivaizdavau ją visai kitaip, pripažįstu – nesigavo nieko gero. Mąstau, gal tai mano nesėkmė. Tačiau tikrai nekaltinu savęs, kad bandžiau. Liūdna, kad kaltinate Jūs. Viskas, ką įsiminėte iš mano ketinimų padaryti būnant prezidente – šokiai. Ir niekaip nesusitaikote su mintimi, kad negaliu jų suorganizuoti, kad neleidžia gimnazijos administracija. O ar galit pasiūlyti, kur juos rengti? Juk sporto salė ne šokiams skirta. Ar mes vadovaujamės Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV posakiu: „Po manęs nors ir tvanas“? Dėl to tampu blogiausia iš visų buvusių prezidentų...

Aš nusivylusi, taip pat neretai pikta. Dėl ko? Dėl jūsų abejingumo... Dauguma teigiate, jog norite, kad būtų įdomesnis mokyklinis gyvenimas, tačiau, kas vyksta aplinkui, jums nesvarbu. Jūs tylite tuomet, kai reikia kalbėti, neveikiate, kai reikia veikti, niekur nesikišate ir tikitės, kad viskas apsieis be jūsų, kažkas kitas padarys.

Dalinkimės kaltę pusiau. Pusę prisiimu sau, kad neperprantu, ko Jūs norėtumėt ir kuo su malonumu užsiimtumėte, bet tikiuosi, kad būsit supratingi ir kitą dalį prisiimsite Jūs. Juk viena visko padaryti negaliu. Man nepavyks suprasti, ko norit, jei jūs man nepadėsit.

Kartais pamąstau, kaip viską įsivaizdavau prieš tapdama prezidente. Įvairi popamokinė veikla, įvairūs konkursai, daug renginių... Deja, tai ir liko tik mano mintyse, svajonėse. Nors vieną dalyką visgi gavau – tai patirtis. Buvo ne kartą, kuomet taip norėjosi viską mesti, kad niekas nepriekaištautų, bet tada supratau, kad negalima nuleisti rankų, reikia eiti toliau, reikia džiaugtis, kad nors vieną ar du priverčiau nusišypsoti ar susimąstyti. Juk geriau daryti kažką, kas pradžiugina nors vieną, negu nedaryti nieko. Kas žino, gal paskui tie skaičiai augs. Džiaugiuosi kalėdinių dovanų apsikeitimu. Kiek girdėjau, atsiliepimai geri, norinčių dalyvauti būtų ir kitais metais, kas žino, gal dar daugiau?

Visai smagiai paminėjome ir šv. Valentino dieną, žiūrėjo filmuką Valentino dienos proga, šokome, klausėmės muzikos. Siūliau surengti Šauniausios poros konkursą. Deja, ir vėl norinčių dalyvauti neatsirado, patys minėjote, kad nedrąsu, nesinori stoti prieš kitus, būti vertinamiems. Aišku, visuomet juk norime būti tais, kurie vertina. Visada norime išvengti atsakomybės, o vėliau skundžiamės, kad niekas nieko nedaro...

Nuoširdžiai džiaugiuosi neseniai atidaryta nauja paroda „Atgiję knygų/ filmų herojai.“Turbūt daugumai tai buvo galvos skausmas, tačiau pažvelkit, kaip pagražėjo koridorius. Mažos pergalės verčia džiaugtis ir šypsotis. Šie metai mane nemažai išmokė, kitais metais tikiuosi seksis geriau, tačiau nepamirškite, kad turite man padėti bent savo aktyvumu. Labai tikiuosi, kad jei nuvyliau šiemet, kitais metais pasitaisysiu.

Justina Šinkūnaitė, IIgb kl.

Artėja

Dienynas

Dirbę pedagogai

Mintys

"Niekas nemėgsta žmogaus, atnešančio blogas žinias."
Sofoklis

Orai