Šeštokai su rašytoja
Šeštokai su rašytoja

Jau antrus metus gimnazija dalyvauja „Kokybės krepšelio“ projekte. Pernai gyvai susitikti ir pabendrauti su rašytojais sutrukdė pandemija. Daug susitikimų vyko nuotoliniu būdu. Šiemet, tik prasidėjus mokslo metams, suskubome į kūrybinio rašymo pamokas pasikviesti rašytoją Iloną Ežerinytę. Dauguma mokinių jau skaitę jos knygas, kartą dalyvavę susitikime, todėl ši žinia juos nudžiugino.

Paskutinę saulėtą rugsėjo mėnesio dieną rašytoja apsilankė mūsų gimnazijoje. Ji susitiko su 5-8 klasių mokiniais. Su penktokais kūrė pasaką, su šeštokais bei septintokais betselerį, o aštuntokus supažindino su japonų lyrikos žanru – haiku. Įdomiai papasakojusi apie japonų kultūrą kvietė pabandyti sukurti haiku. Vieniems sekėsi geriau, kitiems sunkiau, bet dvi pamokos su rašytoja neprailgo. O ką iš šio susitikimo išsinešė visi mokiniai, skaitykite jų mintis ir sužinosite.

„Mes susitikome su rašytoja Ilona Ežerinyte. Pradžioje susitikimo rašytoja prisistatė, papasakojo apie save. Patarė, kaip reikia skaityti knygą. Turi įsijungti vaizduotę ir skaityti taip, lyg žiūrėtum kino filmą. Ilgai teko paspėlioti, kiek metų jauniausiai rašytojai. Pasirodo, viena mergaitė būdama aštuonerių su puse metų išleido pirmąją savo knygą. Visi kartu mes irgi mokėmės kurti pasaką. Kiekvienas ant lapelių turėjome užrašyti savo pasiūlymus: koks galėtų būti veikėjo vardas, kokia jo profesija, kodėl jis nelaimingas, kur iškeliavo, su kokiomis kliūtimis susidūrė, kaip keitėsi, kaip įveikė kliūtis ir laiminga pabaiga. Rašytoja burtų keliu ištraukdavo mūsų pasiūlymus ir taip kartu kūrėme pasaką. Buvo labai smagu. Tokios pamokos labai reikalingos, nes lavina vaizduotę.

Vėjūnė-Arielė, 5 kl.

„Su klase buvome susitikime su rašytoja. Iš pradžių susipažinome. Ji mums papasakojo, kokias knygas rašo, kam jos skirtos. Papasakojo ir jauniausią rašytoją, pakliuvusią į Lietuvos rekordų knygą. Spėliojome, kiek jai galėtų būti metų. Aš atspėjau, kad jai aštuoneri su puse. Po to papasakojo, kaip greitai bei įdomiai kurti pasakas. Išdalino mums lapelius, kuriuose reikėjo parašyti sugalvotą veikėjo vardą, kas jis toks yra, kur išvyksta, su kokiomis kliūtimis susiduria, kas jam padeda ir, galiausiai, laiminga pabaiga. Man labai patiko kurti pasaką kartu su klasės draugais. Draugai prigalvojo visokiausių dalykų, kad net iš kai kurių labai juokėmės. Tikiuosi, kad bus daugiau tokių pamokų.“

Arijus, 5 kl.

„Pamoka vyko su rašytoja. Prisistačiusi, ji papasakojo apie jauniausią lietuvę rašytoją, kuri aštuonerių su puse metų išleido pasakų knygelę apie laikroduką Tuksį. Paklausinėjusi mūsų, paaiškino, ką mes veiksime kartu. Paaiškino, kaip kartu kursime pasaką. Davė mums lapelius, ant kurių turėjome parašyti veikėjo vardą, kokia jo profesija, kodėl veikėjas liūdnas, kur iškeliauja, kokias kliūtis įveikia, kas atskuba į pagalbą, kokia pabaiga. Rašytoja burtų keliu ištraukdavo mūsų pasiūlymus ir taip kūrėme pasaką apie nelaimingą Beatričę, kuri pasakos pabaigoje tapo laiminga. Buvo smagu iš skirtingų pasiūlymų kurti rišlią pasaką. Man patinka tokios pamokos.“

Jorūnė, 5 kl.

„Su rašytoja kalbėjomės apie knygas, rašytojus. Sužinojome, kad rašytoja I. Ežerinytė yra parašiusi 6 knygas. Tada mums paaiškino, ką mes darysime. Mes kūrėme pasaką. Galvojom veikėjo vardą, kur jis dirba, kodėl nelaimingas. Man patiko, kad rašytoja traukė lapelius, skaitė mūsų pasiūlymus ir taip visi kūrėme pasaką. Sužinojau, kad pasaką galima kurti labai linksmai.“

Vigilija, 5 kl.

„Rašytoja mums prisistatė, papasakojo apie jauniausią Lietuvos rašytoją, kuri būdama aštuonerių su puse metų išleido pirmąją savo knygelę. Pasiūlė būtinai perskaityti tą knygą. Tada paaiškino, ką veiksime pamokos metu. Pasiūlė pažaisti žaidimą ir mes visi sutikome. Prieš žaidimą mums parodė istorijos kūrimo schemą. Kai pradėjome žaisti, turėjome rašyti ant lapelių veikėjo vardą, kokia jo profesiją, kodėl jis nelaimingas. Mes visi kartu sukūrėme pasaką apie nelaimingą valytoją Beatričę, kuri pasakos pabaigoje tapo laiminga.

Man buvo naudinga sužinoti, kaip aprašyti veikėją, jo nuotykius. Galėjau įsivaizduoti, kaip atrodo Beatričė, ką ji veikia, kas jai atsitinka bei kas jai padeda. Manau, kad tokių pamokėlių turėtų būti daugiau, nes jos padeda lavinti vaizduotę ir kūrybingumą, ko gali prireikti ateityje, jei norėsiu tapti rašytoja.“

Jorė, 5 kl.

Su penktokais
Su penktokais

„Rašytoja mums papasakojo apie save, savo knygas. Knygą parašyti lengva ar sunku, ar galime vadinti rašytoju tą žmogų, kuris parašo knygą, bet jos neišleidžia, o laiko stalčiuje. Paklausė mūsų, ar skaitom knygas. Dauguma atsakė, kad skaito. Parodė pasakos schemą ir paaiškino, kaip visi kartu kursime pasaką. Visi kartu kūrėme pasaką. Turėjom sugalvoti veikėjo vardą, jo profesiją, kodėl jis liūdi, kokias kliūtis turi įveikti, kaip veikėjas pasikeitė, kaip jautėsi pasakos pabaigoje. Man labai patiko pamoka. Pamokos pabaigoje nusifotografavome kartu su rašytoja.“

Monika, 5 kl.

„Mes susitikome su rašytoja Ilona Ežerinyte. Pradžioje kalbėjomės apie tai, kokį žmogų galima vadinti rašytoju, papasakojo apie jauniausią rašytoją Lietuvoje. Vėliau kūrėme pasaką. Į lapelius turėjome parašyti veikėjo vardą, profesiją. Rašytoja išrinkdavo vieną pasiūlymą. Pasakos veikėjos vardas buvo Beatričė, ji dirbo valytoja. Dar turėjom parašyti, kodėl ji nelaiminga, kur ji iškeliavo. Nelaiminga, nes liko viena, o iškeliavo į Kuršių marias. Ir taip po truputį sukūrėme visą pasaką su laiminga pabaiga. Rašytoja mus pagyrė, kad turime daug idėjų. Man labai patiko pamoka.“

Ema, 5 kl.

„Susitikimas patiko, nes buvo smagu žaisti žaidimus ir taip pat klausytis, ką kalba rašytoja. Ji sakė, kad po visos dienos informacijos mūsų galvose lieka šiukšlynas, o kai mes miegame, tai viskas susidėlioja į savo vietas. Aš pritariu jos mintims. Tikrai reikia vaikus mokyti kūrybiškumo, juk jie taip pat kažkada gali tapti rašytojais.

Vakarė P., 6 kl.

„Man kūrybinio rašymo pamoka labai patiko. Rašytoja Išsamiai papasakojo apie save: iš kur ji kilusi, kur šiuo metu gyvena, kiek jai metų ir nuo kada pradėjo rašyti. Įdomu, kad I. Ežerinytė rašyti pradėjo būdama 50-ties metų. Renginys buvo nuostabus! Žaidėme protinius žaidimus, kalbėjomės ir rašėme. Sužinojome, kokios savybės reikalingos, kad taptum garsia rašytoja.“

Dainius L., 6 kl.

„Per lietuvių kalbos pamoką lankėmės mokyklos bibliotekoje, dalyvavome kūrybinio rašymo pamokoje, susipažinome su rašytoja Ilona Ežerinyte. Sužinojome, kur ji gyvena, kiek jai metų, kiek ji išleidusi knygų. Pasirodo, kad pradėjo rašyti knygas sulaukusi 50-ties metų. Taip pat žaidėme protinius žaidimus. Sužinojau, kad norint tampanti rašytoju, reikia turėti smalsumo ir fantazijos.“

Neidas M.,6 kl.

„Kūrybinio rašymo pamoką vedė rašytoja Ilona Ežerinytė. Prisistačiusi pasakojo apie kūrybiškumą. Pasirodo, išleista knyga nebūtinai turi būti įdomi, kad ją visi pirktų. Vienas rašytojas parašė knygą „Ką vyrai žino apie moteris“, kurioje nebuvo jokio teksto. Bet buvo labai greitai išpirkta. Vėliau žaidėm žaidimus, lavinančius vaizduotę. Reikėjo kuo greičiau parašyti palyginimus, pavyzdžiui: raudonas kaip...; oranžinis kaip ... . Dar reikėjo parašyti, ką matome pavaizduotame piešinėlyje. Parašę skaitėme savo variantus. Buvo linksma, nes, pasirodo, ir vienoje figūroje galima daug ką įžvelgti. Labai norėčiau daugiau tokių pamokų.“

Gabija V., 7 kl.

„Kalbėjomės su rašytoja, žaidėm žaidimus. Reikėjo greitai sugalvoti kuo daugiau palyginimų duotiems žodžiams. Iš pradžių sunku buvo sugalvoti, nes reikėjo tokio palyginimo, kuris nesikartotų. Todėl teko pasukti galvą. Dar reikėjo parašyti, ką matome pavaizduotoje figūroje. O pamatyti galima tikrai daug dalykų. Buvo tikrai įdomu.“

Justina, 7 kl.

Pamoka septintokams
Pamoka septintokams

„Man ši pamoka labai patiko. Buvo smagu susitikti vėl su rašytoja po ketverių metų, pasiklausyti jos pasakojimų apie knygas, vaizduotės lavinimą. Žaidėme smagius žaidimus, kurie privertė ne vienam rimtai pasukti galvą.“

Liucija, 7 kl.

„Susitikime I. Ežerinytė pasakojo apie japonų kultūrą ir mokė mus kurti haiku. Labiausiai man įstrigęs dalykas - japonų filosofija. Ji pasirodė labai paslaptinga. Įsiklausius galėjai suprasti, netgi pajusti jos emocijas. Gražiausia vieta, kuri net suvirpino širdį, tai kai pasakojo apie kintsugi - meną įprasminantį trūkumus. Ne vieno šimtmečio senumo japonų menas, kurio esmė yra suklijuoti sudužusius indus laku, padengtu aukso, sidabro ar platinos dulkėmis. Pagal japonų kultūrą, kai netyčia suduždavo indelis, jie nepuolė jo išmesti ir pirkt naujo. Suklijuotas indelis daug vertingesnis, negu buvo anksčiau. Rašytoja tą procesą lygino su žmogaus gyvenimu. Gyvenime visi mes patiriame skausmo, sielvarto ir iš tikrųjų kartais „sudūžtame“, bet pasimokę iš savo praeities klaidų, išmokę gyvenimo pamoką, iš naujo „susiklijuojame“ ir tampame vertingesni. Šitie žodžiai ne tik suteikia motyvacijos žmonėms, bet ir leidžia suprasti, kad reikia mokėti išgyventi skausmą, netektį. Manau, šis susitikimas buvo labai reikalingas tam, kad kitaip pažvelgtume į gyvenimą.“

Austėja B., 8 kl.

„Kūrybinio rašymo pamoka su I. Ežerinyte buvo tikrai įdomi. Mokėmės kurti haiku, bet iš pradžių turėjome susipažinti su japonų filosofija bei kultūra. Iš visų temų, apie kurias kalbėjome, man labiausiai patiko apie samurajus. Jie buvo japonų kovotojai, visą savo gyvenimą atidavę tik karui. Samurajai neturėdavo šeimų, gyveno vieniši. Bet kas man įdomiausia, kad kai jo būrys žūdavo, jis irgi turėjo nusižudyti. Šis ritualas vadinamas harakiri. Tokia mirtis buvo laikoma labai garbinga. Susipažinę su japonų filosofija, sužinoję, kad jie labai vertina minimalizmą, bandėme patys kurti haiku. Šio japonų lyrikos žanro eilėraštį sudaro tik trys eilutės ir būtinai turi būti septyniolika skiemenų. Atrodo mažai, bet ir iš tiek žodžių galima nutapyti gražų vaizdą.“

Lina A., 8 kl.

Su aštuntokais
Su aštuntokais

„Susitikimas su rašytoja man labai patiko ir paskatino daugiau pasiskaityti apie japonų kultūrą. Sužinojau apie Japoniją ir kuo skiriasi jų kultūra nuo europiečių. Pasirodo,japonai mėgsta minimalizmą. Buvo įdomu klausytis apie miniatiūrinių medelių bonsų auginimą, apie japoniškus sodus bei japonų karių samurajų gyvenimą. Kokie jie buvo ištikimi savo vadui. Samurajai rašydavo haiku. Tai labai trumpi, vos trijų eilučių eilėraštukai. Bet reikalavimai labai griežti - privalo būti septyniolika skiemenų, nesirimuoti ir neturi būti jokių simbolių. Samurajai, prieš eidami į karą, rašydavo haiku, kad išreikštų skausmą ir liūdesį. Rašydavo, nes tai galėjo būti jų paskutinis saulėlydis. Susipažinę su japonų kultūra ir mes bandėme kurti haiku.“

Pijus R., 8 kl.

„Esu skaičiusi dvi rašytojos I. Ežerinytės knygas. Jos man labai patiko, todėl į kūrybinio rašymo pamoką ėjau noriai. Susitikimas buvo labai naudingas bei įdomus. Daug sužinojau apie japonų filosofiją, kultūrą. Nebuvau girdėjusi apie samurajus, japoniškus puodukus (pialas) arbatai, kintsugi meną. Sukurti haiku nėra taip lengva ir paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.“

Greta G., 8 kl.

Vanda Normantienė, Dainora Biliūnaitė,
lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos.
Nuotr. autorių

Artėja

Dienynas

Dirbę pedagogai

Mintys

"Vairuotojas – pati pavojingiausia automobilio dalis."
?